Birutės parkas ir Gintaro muziejus

Parko plotas — 101,3 hektaro. Peizažinį planą XIX a. pabaigoje grafų Tiškevičių užsakymu sukūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard'as François André kartu su sūnumi René ir belgų sodininku Buysenu de Kulonu; simboline parko įkūrimo data laikomi 1897 metai.

‍

Tai nėra tiesiog miško gabalas prie jūros. André suplanavo perspektyvas, kurios veikia ir šiandien: nuo rūmų parterio akis nukreipiama tolyn, o takai suvesti taip, kad pasiklysti sunku, bet vis tiek nuolat kur nors pasuki netyčia.

‍

Parke priskaičiuojama iki 250 rūšių introdukuotų sumedėjusių augalų ir apie 370 rūšių natūraliai augančių žolinių augalų, iš kurių 24 Lietuvoje retos. Vasarą veikia oranžerija — nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. kasdien 10.00–19.00.

‍

Kaip valstybės saugomas botanikos parkas jis įteisintas 1960 m., tad šiandien tai vienu metu ir XIX a. dvaro sodas, ir botanikos rinkinys, ir įprastas miesto parkas, per kurį palangiškiai eina į darbą.

Neorenesansiniai rūmai pastatyti 1897 m. grafo Felikso Tiškevičiaus užsakymu. Jų autorius — vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas, tuo metu vienas žinomiausių Berlyno architektų.

‍

Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalis rožynas, o priešais pagrindinį fasadą išsidėstęs parteris su fontanu — būtent iš čia daroma didžioji dalis Palangos nuotraukų. Vasarą rožynas žydi, o pavasarį ir rudenį geriau matyti pati parterio geometrija.

‍

Rūmuose veikia Palangos gintaro muziejus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys. Nuolatinė ekspozicija išdėstyta 15 salių — nuo gintaro susidarymo ir inkliuzų iki papuošalų.

‍

Pirmadieniais ir per valstybines šventes muziejus uždarytas, o šventės išvakarėse dirba valanda trumpiau. Paskutiniai lankytojai įleidžiami likus valandai iki uždarymo — tai svarbiausias skaičius, kurį verta prisiminti planuojant vakarinį apsilankymą. Ekskursijos su gidu vyksta antradieniais–penktadieniais ir jas reikia derinti iš anksto.

Kalva parko pietinėje dalyje — seniausia šios vietos dalis. Pasak legendos, čia gyveno vaidilutė Birutė, kurią kunigaikštis Kęstutis paėmė į žmonas; jų sūnus buvo Vytautas. 1989 m. archeologai kalne aptiko pagoniško kulto liekanų, tad legenda turi ir apčiuopiamą pagrindą.

‍

Viršuje stovi 1869 m. pagal architekto Karolio Majerio projektą pastatyta aštuoniakampė neogotikinė Šv. Jurgio koplyčia iš raudonų plytų. Jos vitražai sukurti 1976 m.

‍

Kalno viršūnė ilgus dešimtmečius buvo mindoma laisvai, todėl archeologinis sluoksnis smarkiai nukentėjo. Šiandien lipti prašoma tik įrengtais laiptais ir takais — tai vienintelis būdas išsaugoti tai, kas dar liko.

‍

Nuo kalno takas veda tiesiai jūros link, tad daugelis maršrutą čia ir baigia — nuo koplyčios iki vandens lieka kelios minutės.

• Lurdas — 1899 m. iš natūralių akmenų sumūryta grota, pastatyta grafienės Antaninos Tiškevičienės užsakymu; ją mūrijo prancūzų meistras Bonhomme. Nuo 1997 m. — kultūros paveldo objektas.
• Skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ — Roberto Antinio (vyresniojo) darbas, pastatytas 1960 m. prie pagrindinio tako į rūmus.
• Rotonda — 1927 m. pastatyta pučiamųjų orkestro estrada. Vasarą čia ir dabar nemokamai groja Palangos orkestras.
• Meilės alėja — takas parko pakraštyje, vedantis jūros link; iki vandens nuo jo lieka vos keliasdešimt metrų.

Patogiausias variantas: nuo S. Dariaus ir S. Girėno gatvės įeikite į parką ir eikite rūmų link — pakeliui liks Lurdas ir „Eglė žalčių karalienė“. Prie rūmų aplankykite muziejų, kuriam verta skirti bent valandą, tada pasukite į pietus ir užkopkite ant Birutės kalno.

‍

Nuo kalno leiskitės jūros link ir grįžkite Meilės alėja arba tiesiog paplūdimiu. Visas ratas be muziejaus trunka apie valandą, su muziejumi — dvi tris.

‍

Žiemą maršrutas veikia lygiai taip pat: parkas atviras ištisus metus, o muziejus ne sezonu ir pigesnis, ir tuštesnis.