Palanga su vaikais dažniausiai prasideda ir baigiasi J. Basanavičiaus gatvėje — maždaug kilometro ilgio pėsčiųjų ruože su karuselėmis, ledų kioskais ir gatvės muzikantais. Vieną vakarą ten praleisti verta, bet ištempti visą savaitę sunku: triukšminga, brangoka ir visiems vienoda.
Geroji žinia — beveik viskas, kas vaikams įdomiausia, yra už tos gatvės ribų ir pasiekiama pėsčiomis arba dviračiu. Toliau — konkretūs adresai ir tai, ką verta žinoti prieš išeinant pro duris.
Nuo viešbučio „Prie Parko“ (S. Dariaus ir S. Girėno g. 11) iki jūros — apie penkios minutės pėsčiomis, iki Birutės parko — dar mažiau.

Palangos paplūdimys platus, smėlėtas ir tęsiasi toli į abi puses. Su mažais vaikais paprastai ramiau šiauriau nuo tilto: kuo toliau nuo centro, tuo mažiau žmonių ir garsiakalbių.
Gelbėtojai budi nuo gegužės 15 iki rugsėjo 15 d., o visi postai dirba nuo birželio 1 d. Anksčiau ar vėliau maudytis niekas nedraudžia, tik niekas ir nebudi. Baltijos vanduo net liepą retai būna šiltas, tad vėjo striukė praverčia ir saulėtą dieną.
Tiltas — apie 470 metrų ilgio. Nueiti iki galo ir grįžti su vaikais užtrunka maždaug pusvalandį; vėjas ten stiprus visais metų laikais, todėl kepurės naudingesnės nei ledai.
Daugiau nei šimto hektarų parkas prasideda vos už kelių šimtų metrų nuo viešbučio, tad į jį patenkama net be plano. Vaikams jame įdomiausi trys dalykai: platūs takai, kuriais gerai rieda paspirtukas, tvenkiniai ir Birutės kalnas.
Ant kalno veda laipteliai, viršuje stovi 1869 m. pastatyta neogotikinė Šv. Jurgio koplyčia. Užkopimas trunka kelias minutes ir puikiai tinka kaip aiškus „tikslas“ pasivaikščiojimui, kuris kitaip greitai nusibosta.
Vasarą parke veikia oranžerija — nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. kasdien 10.00–19.00. Prie takų stovi ir 1899 m. iš akmenų sumūryta Lurdo grota; vaikams tai paprastai antra įdomiausia parko vieta po kalno.
Palangoje dviračių takai eina atskirai nuo automobilių kelio, tad su vaikais važiuoti saugu. Palangos turizmo informacijos centras nurodo apie 20 km maršrutą nuo Muzikinio fontano per Šventąją iki Būtingės ir apie 15 km maršrutą Palanga–Nemirseta.
Su jaunesniais vaikais realiau nuvažiuoti iki Šventosios ir grįžti autobusu arba tiesiog pasukti atgal pusiaukelėje — takas beveik visą laiką eina pro mišką, tad sustoti ir apsigalvoti galima bet kur.
Dviračius kurorte nuomoja keliose vietose, o vasarą prie populiaresnių punktų susidaro eilės. Jei planuojate ilgesnį maršrutą, važiuoti verta iš ryto: po pietų ir takas, ir vėjas būna sunkesni.
Gintaro paieškos — vienintelė Palangos pramoga, kuri nieko nekainuoja ir veikia beveik visada. Daugiausiai jo į krantą išmetama po stiprių vakarų vėjų, o geriausias metas ieškoti — pirmosios valandos iškart po audros, kol bangos dar neišplovė ką tik atplukdytos dumblių juostos.
Vietiniai naudoja ilgakočius graibštus ir brenda į seklumą, bet vaikams visiškai pakanka vaikščioti palei vandens liniją ir kraustyti dumblių krūveles. Gabaliukai dažniausiai būna maži ir nepanašūs į papuošalus — todėl prieš pradedant verta užsukti į Gintaro muziejų ir pasižiūrėti, kaip neapdorotas gintaras iš tikrųjų atrodo.
Abiejose vietose galioja ūgio arba amžiaus apribojimai, o darbo laikas per sezoną keičiasi. Konkrečias sąlygas patikimiausia pasitikslinti tą pačią dieną.
Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17) veikia Tiškevičių rūmuose parko viduryje, o jo nuolatinė ekspozicija išdėstyta 15 salių. Vaikus paprastai labiausiai traukia inkliuzai — gintaro gabalai su prieš milijonus metų įstrigusiais vabzdžiais. Muziejus uždarytas pirmadieniais ir per valstybines šventes, o paskutiniai lankytojai įleidžiami likus valandai iki uždarymo.
Netoliese, S. Daukanto g. 16, veikia Antano Mončio namai-muziejus — nedidelis skulptoriaus muziejus, kuriam pakanka maždaug valandos.
Jei lyja ilgiau, verta pajudėti Klaipėdos link. Dino parkas Radailių dvare (apie 7 km nuo Klaipėdos) veikia maždaug nuo kovo vidurio iki lapkričio vidurio. Lietuvos jūrų muziejus su delfinariumu yra Smiltynėje — ten patenkama keltu iš Klaipėdos, tad kelionei reikia skirti visą dieną.